Polacy na Litwie

Trys Vilniaus lenkų kalbos variantai iš trijų skirtingų regionų:

„Pojechawszy ja wczoraj awtobusem na ryneczek, nu tamten, kturen wienkszy, kupiwszy swiniacza kopytka i puł głowizny, mysla kwaszanina benda gotowac z kartoflo“ (liet. nuvažiavau vakar autobusu į turgų, į tą, kur didesnis, nusipirkau kiaulės kanopą ir pusę kiaulės galvos, galvoju, išsivirsiu šaltienos).

„Co tu latasz ruschlostawszysia, zaszpil kapota“.. przystudzisia.. Gzie tam puparsia, anu nazad!”. (liet. ko čia skraidai (bėgioji), užsisek paltą, peršalsi, kur pabėgai, greitai atgal!).

„Gdzie ty żyisz?“ „ Aj, pad Joniszkomi w Malackim rajonie .. A ty?” „A ja w Czykuniszkach, pud Wilnem, kułu magazynu nidaleko…“ (liet. kur gyveni? Aj, prie Joniškių, Moletų rajone. O tu? O aš Čekoniškėse prie Vilniaus, netoli parduotuvės).

Man kelia šypseną ir šiltus vaikystės prisiminimus mūsų kalba, kurią visi šmaikščiai vadina „tuteiša“. Tai kalba, alsuojanti jaunyste ir kartu senatve, gyvenimu ir baigtimi, tarsi knyga, kuri nuolat pasipildo naujais žodžiais, nebūtinai lenkiškais ir, atrodo, niekada neužges.

Kalbėdami kartais pagauname save, kad kalbame komiškai, tada juokiamės ir dar labiau „po prykolu“ savo kalbą pagražiname lietuviškomis galūnėmis. Dažniausiai mūsų neįprasta tradicinio lenko ausiai kalba, skardus juokas, gan ryški apranga (mes mėgstame puoštis visur ir visada) mus išduoda jau po pirmos pokalbio minutės–– mes Vilniaus lenkai.

Įdomu tai, kad kalbame nevienodai, skiriasi kai kurie žodžiai, kartais sakinių konstrukcija ir netgi kalbos tempas. Mes kartais pritrūkstame žodžių, tada ilgai nesusimąstydami įterpiame kokį mums tinkamesnį iš kitos, mums patogios kalbos: Švenčionyse – lietuvių, Pabradėje – rusų, Šalčininkuose -gudų arba rusų, Avižieniuose, Nemenčinėje, Širvintose – lietuvių.

Pirmas pateiktas sakinys – tai ištrauka iš Švenčionių rajono lenkių močiučių pokalbio. Kalbėdamos močiutės tarsi uždainuoja, balsas monotoniškas, tarsi ilgesinga daina, skamba gana minkštai, žmonės kalba lėtai, kartais net prisimerkia, apmąstydami kiekvieną žodį. Dažnai kai kur galima išgirsti žodžius, kuriuos Lenkijoje pamiršo jau prieš 100 metų: „každen“ (kiekvienas), „tamten“ (anas), „schilenia“ (kojų keliai) ir t.t. Kuo senesnis žmogus, tuo švaresnė kalba, mažiau žodžių paimtų iš svetimų kalbų, bet vis tiek tai dialektas, kuris yra būdingas mums ir mūsų broliams bei seserims iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Antras sakinys – tai ištrauka vienos mano pažįstamos iš Vilniaus krašto, taip dažnai kalbama Zujūnuose, Čekoniškėse, Avižieniuose. Kalba daug greitesnė, energinga, skardesnė. Žodžiuose vietoje „o“, dažnai dominuoja raidė „u“. Pav. „Pujechala“ (nuvažiavo), „pupaczyla“ (lenkiškai „popatrzyla“) pažiūrėjo.

O trečias pateiktas sakinys – tai dviejų moterų iš skirtingų regionų pokalbis Halės turguje prekiaujant braškėmis. Turbūt supratote, kad tai nėra tikra lenkų kalba, o vietinis dialektas, kuris formavosi šimtmečiais gyvenant šalia kitų tautų. Įdomu yra tai, kad jeigu taip kalbėtume su Lenkijoje gyvenančiais lenkais, tai jie, ko gero, nesuprastų trečdalio to, ką pasakė močiutės, bet jeigu Lietuvos lenkes bobutes suvestum bendram pokalbiui, tai tokios problemos jos neturėtų ir pasikalbėtų visai smagiai, naudodamos sau patogius žodžius.

Tai neoficiali, nerašyta kalba, kuri formavosi šimtmečiais Vilniaus krašte ir yra mums brangi ir artima. Taip kalba praktiškai visi, nors kartais girdime ir tuos, kurie stengiasi pridengti savo kilmę ar kalbą kalbėdami „švariai“ lenkiškai. Tokius vis tiek išduoda akcentas, jis praktiškai neištrinamas ir atidesnis lenkas iš karto supras, kas priešais jį čia „dainuoja“.

Vargu, ar įmanoma būtų tokį dialektą sudėti į kokis nors formalius rėmus ir įteisinti, kad vėliau būtų galima naudoti kaip oficialią kalbą, bet niekas apie tai net ir nesusimąstė. Lietuvoje yra keli poetai, rašytojai, kurie savo kūryboje naudojasi šia kalba, kaip pavyzdys: Jan Rožanowski, Wincuk z Pustaszyszek. Yra netgi blogas internete „Pulaki z Wilna“ su išsamiu šios kalbos žodynu.

Ar mes norime, kad rytoj mūsų oficialioje kalboje atsirastų mūsų, Vilniaus lenkų kalba? Tikriausiai ne. Politikai, kurie šiandien reikalauja lenkų kalbos oficialiame bendravime, turėjo omenyje oficialią lenkų kalbą, kuri tik labai iš tolo panaši į mūsų gimtąją, kurią nuo vaikystės esame įpratę naudoti. Jeigu kartais taip atsitiktų, kad lenkų kalba įgautų antros valstybinės kalbos statusą ir mums reikėtų ją operatyviai įvaldyti, tada mums, Lietuvos lenkams ateitų nelengvi laikai. Kai kam tektų mokytis praktiškai nuo nulio, arba prisiminti, ko mokėmės kažkada mokykloje.

Nors iš savo praktikos pasakysiu, kad netgi baigus universitetą Lenkijoje, nekalbu šiandien taip, kad galėčiau laisvai naudoti šią kalbą bendraujant raštu ir žodžiu su įvairiomis institucijomis taip, kaip tai daroma Lenkijoje. Nors mokykloje mums stengėsi įskiepyti tikrąją lenkų kalbą, prisipažinsiu, dauguma mūsų išėję už mokyklos durų, ją „sudėdavome“ į kuprinę šalia vadovėlių, o grįžę namo, su artimaisiais linksmai čiaukšdavome savo egzotiška „tuteiša“.

O dabar įsivaizduokite tokią situaciją. Lietuvoje įsigalioja tvarka, kad nuo šiol Vilniaus regione, kur tankiai gyvena lenkų kilmės gyventojai (nes būtent taip galiu mus apibūdinti atsižvelgiant į tai, kad gimėme ir gyvename Lietuvoje nuo neatmenamų laikų), šalia lietuvių kalbos bus naudojama papildomai lenkų kalba. Pasakysiu su ranka ant širdies, pasinaudosiu pirmu variantu, – kalbėsiu lietuviškai. Nes jeigu tai bus iš tikrųjų toji teisingoji lenkų kalba, tai man lengviau ir paprasčiau pasakyti lietuviškai, negu prisiminti, ko gi ten mokėmės kažkada mokykloje, ar studijų metu.

O dabar įsivaizduokite mano vietoje bobutę, bet kurią iš to asortimento, kurį jums pateikiau savo rašinio viršuje. Kaip manote, kiek procentų informacijos jos įsisavins, jeigu staiga įstaigos darbuotojas į ją prabils taisyklinga lenku kalba? Ypač jeigu bobutė kilusi iš Joniškių kaimo Molėtų rajone. Atsakysiu: 50 procentų, geriausiu atveju. O dabar paimkime valdininką, kuris turės „įvaldyti“ šią kalbą tobulai, nes to tikriausiai reikalaus įstatymas – kabėti lenkiškai, o ne „po naszemu“. Ar tikrai mes, lenkai, šiandien galime garantuoti, kad visi išlaikytume tokį egzaminą ir galėtume tinkamai atlikti savo pareigas valstybės įstaigose ir naudoti abi kalbas? O dabar paimkime šimtus lietuvių, kurie dirba tokiuose įstaigose…

Jie turės du pasirinkimus: pirmas – palikti savo darbo vietas, antras – mokytis gana sudėtingos kalbos, kurią sunkokai įvaldo netgi atkakliausi mano „tutejši“ tautiečiai. Ir kaip jums atrodo, kaip būtų galima paprasčiau ir lanksčiau šiandien išspręsti šią dilemą? Atsakymas vienas, labai paprastas ir nereikalaujantis didelių finansinių išteklių – lenkų kalbos vertėjas, geriausiai „tutejšas“ savivaldybėje ir visose didesnėse įstaigose tam, kad kol bus reikalas, kol gyva sena karta nesupranti kalbos, išverstų raštą, dokumentą ir t.t. į jai suprantamą kalbą. Jeigu supranta lenkų, tai į lenkų, jeigu ir lenkų supranta nelabai, tiesiog neformaliai, „po našemu“.

Aš nesupratau ir nesuprasiu kodėl mums norima įpiršti kalbą, kurios gyvenime mes nenaudojame? Mes nesusimąstome, kartais, kad kovodami už „grynos“ lenkų kalbos buvimą mūsų kasdieniniame gyvenime, mes greitai neteksime savo unikalaus paveldo – dainingos, šmaikščios ir labai turtingos „tutejšos“ kalbos. Man bus labai gaila, jeigu taip atsitiks, nes tada mes prarasime savo tikrąjį tautinį identitetą.

Straipsnis buvo publikuotas Delfi portale

Oto trzy warianty języka, z trzech regionów Litwy:

„Pojechawszy ja wczoraj awtobusem na ryneczek, nu tamten, kturen wienkszy, kupiwszy swiniacza kopytka i puł głowizny, mysla kwaszanina benda gotowac z kartoflo“.

„Co tu latasz ruschlostawszysia, zaszpil kapota“.. przystudzisia.. Gzie tam puparsia, anu nazad!”.

„Gdzie ty żyisz?“ „ Aj, pad Joniszkomi w Malackim rajonie .. A ty?” „A ja w Czykuniszkach, pud Wilnem, kułu magazynu nidaleko…“.

Uśmiech na twarzy i ciepłe wspomnienia z dzieciństwa – to są moje uczucia słysząc te słowa. To nasza mowa od wieków, którą wszyscy na Litwie żartobliwie nazywają „tutejszą“. To swoisty język, który trudno nazwać dialektem, mowa powiewająca młodością i starością jednocześnie, życiem i odejściem, niby księga samodzielnie pobierająca nowe wyrazy i nie obowiązkowo polskie, wydaje nam się, że nigdy nie zgaśnie. Mówiąc, czasami łapiemy się na tym, że mówimy komicznie, wtedy śmiejemy się i „po prykolu” upiększamy litewskimi końcówkami jeszcze bardziej zawzięcie swoją niepowtarzalną mowę ojczystą. Niezwykła dla ucha tradycyjnego Polaka mowa, dźwięczny śmiech, jaskrawy strój (wystrojeni jesteśmy na co dzień i na dowolną okazję, zawsze) – To my Polacy z Wileńszczyzny!

Ciekawostką jest to, że mowa Wileńska nie jest jednolita. W zależności od regionu ma ona różne brzmienia, intonacje, a nawet tempo. Czasami, jak brakuje nam słów, nie zastanawiając się długo, wstawiamy wyrazy z innych języków, dla nas również znanych: w Święcianach – z litewskiego, w Podbrodziu – rosyjskiego, w Solecznikach białoruskiego albo rosyjskiego, w Awiżeniach, Niemenczynie, Szyrwintach – litewskiego. Pierwsze przytoczone przeze mnie zdanie to pogawędka babć z rejonu Święciańskiego. Podczas rozmowy babć słyszymy monotonny nieco, smutny niby śpiew, ludzie tutaj mówią trochę powolniej, smakując każdy wyraz, w niektórych miejscowościach można usłyszeć słowa w Polsce zapomniane 100 lat temu, a u nas żyjące w mowie starszych osób: „każden“, „tamten“, „schilenia“ itd. Im starsza osoba, tym mniej używa wyrazów obcych, a jednak jest to mowa Kresowa, pokrewna mowie, której dotychczas potocznie używają nasi bracia z Ukrainy i Białorusi.

Drugie zdanie – urywek mojej znajomej z samego serca Wileńszczyzny, tak też mówią w Zujunach, Awiżeniach, Ciechanowiszkach, Krawczunach, Płaciniszkach. Mowa żywa, energiczna, dźwięczna. „O“, zastępuje litera „u“. Np. „Pujechała, „pupaczyla“ (po polsku, „popatrzyła“). W trzecim zdaniu – rozmowa dwóch kobiet z różnych regionów. Jak widać, również nie jest to poprawna polszczyzna, to dialekt, który formował się setki lat w wyniku życia obok przedstawicieli innych narodowości. Ciekawe jest to, że rozmówca z Polski pewnie nie zrozumiałby co najmniej 30 procentów rozmowy, natomiast babcie z Wileńszczyzny domówiły by się nawzajem bez większego wysiłku, używając wyrazów dla siebie wygodnych.

To mowa nieoficjalna, niepisana, która formowała się na Wileńszczyźnie w ciągu stuleci, jest nam bliska i droga. Tak u nas mówi większość osób pochodzenia polskiego. Czasami, wśród nas tutaj mieszkających, słyszymy staranną polszczyznę mającą przykryć nasze pochodzenie. Takich zawsze zdradzi nasz niepowtarzalny śpiewny akcent, uważny Polak od razu zrozumie skąd pochodzi „śpiewający” rozmówca. Trudno powiedzieć, czy można by było ten język w jakiś sposób sformalizować i korzystać z niego jak z języka urzędowego. Pewnie nikt nad tym nawet nie zastanawia się. A jednak bez względu na wszystko mowa żyje wśród nas. Posługują się nią poeci, pisarze tacy jak Jan Rożanowski, Wincuk z Pustaszyszek i inni. W przestrzeni internetowej można znaleźć nawet blog „Pulaki z Wilna“, a w nim słownik mowy wileńskiej. Powstaje pytanie, czy chcemy, aby nasza gwara ojczysta jutro stanęła obok dotychczas obowiązującego języka Litewskiego? Pewnie nie.

Politycy pochodzenia polskiego stawiają sobie dziś za cel wprowadzenie języka polskiego jako języka urzędowego na Wileńszczyźnie. Polskiego, który jest praojcem mowy, którą dzisiaj powszechnie posługujemy się na co dzień, a wiele osób, szczególnie starszych, nie zna żadnych języków poza językiem Wilniuka. Czy zastanawiają się dzisiaj politycy, co nas czeka w wypadku uznania języka polskiego za drugi język urzędowy i jakie będą tego konsekwencje? Większość z nas będzie miała obowiązek w dość krótkim terminie opanować język polski, a taka powtórka z języka, a może całkiem nowe doświadczenie jego nauki byłoby dla nas niełatwym wyzwaniem. Z własnego doświadczenia wiem, że nawet po ukończonych studiach w Polsce większość Polaków z Wileńszczyzny nie mówi po polsku tak, jak mówią Polacy w Polsce. Z ręką na sercu przyznam, że będąc uczennicą, tak jak wszyscy koledzy ze szkolnej ławki, poprawną polszczyznę wraz z podręcznikami wkładałam starannie do plecaka tuż po lekcjach, a w naszym otoczeniu nadal panowała nasza ojczysta, egzotyczna mowa wileńska. A teraz wyobraźmy sobie nową dla nas tradycję – od jutra język Polski obowiązuje Erga omnes, czyli względem wszystkich tutaj, na Wileńszczyźnie. Poprawna bezwzględnie mowa i pisownia dla niektórych całkowicie nieznana. Z ręką na sercu powiem, nie potrafię dzisiaj z niej korzystać należycie, tak jak potrafię dzisiaj korzystać z języka litewskiego.

Dla mnie, jak też dla większości przedstawicieli młodego pokolenia, o wiele łatwiej jest dzisiaj porozumiewać się poprawnie w języku litewskim. Poprawny litewski słyszymy na co dzień, a poprawnej polszczyzny na Litwie prawie nie słyszymy. I o wiele łatwiej dla dużej większości powiedzieć albo napisać po litewsku, niż przypomnieć sobie, czego uczyliśmy się kiedyś w szkole albo na studiach. Tym bardziej, że w szkole, jak też w „polskich” przedszkolach, coraz bardziej dominuje język rosyjski. A teraz weźmy dowolną z babć, podanych jako przykład na początku tego artykułu. Ile informacji babcia zrozumie, jeśli do niej zwróci się urzędnik poprawną polszczyzną? Odpowiem – 50 proc. informacji w najlepszym wypadku. Wyobraźmy sobie, co czeka w danej sytuacji urzędników? Ustawa zobowiąże ich do nauczenia się w doskonałości języka, którego do dziś nie możemy nauczyć się my, jak też nie władają nim doskonale nawet przedstawiciele licznych organizacji polskich działających na terytorium Republiki Litewskiej.

Nie widzę dzisiaj sensu we wprowadzaniu dziś języka, z którego nie korzystamy na co dzień. Czy też dążąc do poprawnej polszczyzny, wdrażając ją w naszą codzienność, nie utracimy z biegiem lat naszego zabytku kultury – pięknej, żywej, melodyjnej i bogatej mowy Wilniuka, może warto by jednak skoncentrować uwagę na tej ostatniej, zabytkowej, która nadal żyje wśród nas, ale może wkrótce zaniknąć nieodwracalnie?